Prezidento apdovanojimo sulaukusios mamos – Neringa Kunickienė ir Rasma Buzienė – suprato: ne užgyventi turtai, karjera, statusas, o besisukantis gyvybės ratas yra gyvenimo pamatas.
Gėlės ir šilti žodžiai šį sekmadienį teks mamoms.
Meilės šaltiniu besidalinančias ne tik su savo biologiniais, bet ir globojamais vaikais mamas tradiciškai pasveikino ir Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda. Tarp būrio jo apdovanotųjų – ir panevėžietė Neringa Kunickienė, šešių vaikų mama, bei Panevėžio rajone gyvenanti Rasma Buzienė, užauginusi ne tik keturis savo vaikus, bet ir atvėrusi širdį be tėvų likusiems dar septyniems. Tokio įvertinimo sulaukusios mamos sako: ne užgyventi turtai, karjera, statusas, o besisukantis gyvybės ratas yra jų gyvenimo pamatas. Pinigai – tik sąžinei nuraminti Panevėžio rajone, Stipruolių kaime gyvenančios Rasmos ir Virgilijaus Buzų šeimos namuose beveik niekada nenutyla vaikų klegesys. Nors poros keturi biologiniai vaikai – du sūnūs ir dvi dukros jau sukūrę šeimas, sutuoktiniai augina šešis globojamus vaikus. Vienas globotinis, sulaukęs pilnametystės, taip pat jau išėjęs gyventi savarankiškai. R. Buzienė svarsto: jausmas, kad savo namų šiluma galėtų pasidalyti ir su našlaičiais, ją lydėjo nuolat. „Visuomet įvairiose paramos akcijose aukodavome vaikams. Kai į tave žvelgia mėlynos mažos akutės, negali likti abejingas. Tačiau pinigėlių pervedimas – tik varnelė sąžinei nuraminti. Vaikams reikia ne pinigų, o mylinčių tėvų. Pasiėmus globoti bent vieną, padarytum gerokai prasmingesnį darbą“, – sako R. Buzienė.
Kai šeima Stipruolių kaime įsigijo šimtametę, bet labai erdvią sodybą, pagalvojo: o kodėl gi negalėtų joje krykštauti dar vienas vaikas. Vyresnieji du poros vaikai jau buvo pakėlę sparnus iš tėvų namų, o kiti du mokėsi vyresnėse klasėse ir buvo tik laiko klausimas, kada ir jie paliks šeimos lizdą. Buzai, nuvykę pas vaikų teisių specialistus, parašė prašymą globoti mažą berniuką. Pasak Rasmos, kuo mažesnis vaikas, tuo lengviau jam adaptuotis naujoje šeimoje. „Girdėjome, kad norint tapti globėjais reikės įveikti netrumpą kelią, dalyvauti mokymuose, kursuose, tad buvome nusiteikę, kad per tą laiką susiremontuosime namus, pasiruošime naujo šeimos nario atėjimui. Bet išėjo taip, kad po dviejų savaičių sulaukėme skambučio – jūs norėjote berniuko, bet šiuo metu yra dvi mergytės, kurioms labai reikia namų. Vyras dar siūlė palaukti, bet pasakiau, kad čia ne parduotuvė: jeigu tiems vaikučiams reikia pagalbos, turime suteikti. Vaikų teisių specialistai taip pat ramino, kad vaikams nereikia rūmų, jiems reikia mylinčios šeimos“, – kaip šeimoje atsirado pirmosios globotinės sesutės, pasakoja R. Buzienė.
Skaitykite daugiau: https://sekunde.lt/leidinys/sekunde/gyvenimo-prasme-buti-mama/#google_vignette
Comments are closed